Kai nuostabus slėnis aplink mane prisipildo garų, kai vidurdienio saulė plaka į nepralaužiamą mano medžių lapiją ir tik keli paklydę spinduliai nuslysta į vidinę šventovę, aš išsitiesiu aukštoje žolėje prie čiurlenančio upeliuko; ir, gulėdamas visai prie žemės, pastebiu tūkstančius man dar nežinomų augalų. Kai girdžiu mažojo pasaulio šurmulį tarp stiebų ir vis labiau imu pažinti nesuskaičiuojamas, neapibūdinamas vabzdžių ir musių formas,
tuomet jaučiu Visagalio artumą, kuris sukūrė mus pagal savo paveikslą, ir to visuotinio meilės alsavimo dvelksmą, kuris neša ir palaiko mus, kai ji sklendžia aplink mus amžinoje palaimoje. Ir tada, mano drauge, kai tamsa apgaubia mano akis, o dangus ir žemė, regis, apsigyvena mano sieloje ir sugeria jos jėgą, lyg mylimosios pavidalas, aš dažnai su ilgesiu pagalvoju: o, kad tik galėčiau aprašyti šiuos vaizdinius, įspausti į popierių visa, kas manyje taip gyva, pilna ir šilta, kad tai galėtų būti mano sielos veidrodis, kaip ir mano siela yra begalinio Dievo veidrodis!
O, mano drauge – bet tai per daug mano jėgoms – aš klumpu po šių reginių spindesio našta! Nuostabi ramybė apėmė visą mano sielą, kaip tie saldūs pavasario rytai, kuriais džiaugiuosi visa širdimi. Esu vienas ir jaučiu būties žavesį šiame kampelyje, kuris sukurtas tokių kaip mano sielų palaimai.
Aš toks laimingas, brangus drauge, taip paskendęs nuostabiame vien tylios būties pojūtyje, kad apleidžiu savo talentus. Šią akimirką nebūčiau pajėgus nubrėžti nė vienos linijos, ir vis dėlto jaučiu, kad dar niekada nebuvau didesnis menininkas negu dabar.
Palikti komentarą